Ko man trūksta iš tiesų | 2021.02.05. #magneticconversations

Noriu, kad mane mylėtum. Kodėl tu manęs nemyli? Mylėk mane. Kodėl tu mane skaudini? Aš nelaiminga su tavim. Ir šiaip nesu laiminga. Kodėl tu nepadarai manęs laimingos? – ar teko tai sakyti garsiai? OK, ar teko apie tai pagalvoti? O gal šita plokštelė sukasi tavo galvoje non-stop?

O ar žinai, ko iš tiesų nori? Ar tikrai nori to pyrago gabalo? Antro per paskutines dešimt minučių? Ar tos suknelės gilia iškirpte per visą nugarą? Tokios, kaip ir kitos niolika tavo spintoje? O ar pameni, kaip čia atsidūrei: su noru apsivalgyti, prisipirkti, pabėgti, žiūrėti 17 serialo seriją iš eilės?

Kai taip jaučiuosi, išmokau suprasti, kad tai tėra užslėptos emocijos, kurias bandau nuryti gilyn kartu su (dabar jau) trečiu pyrago gabalu. Ir jis tave puikiai (trumpam) užklos riebiu cukruotu paguodos sluoksniu, kad pamirštum tai, nuo ko slepiesi iš tikrųjų: meilės trūkumo, savivertės stokos, nerimo, skausmo (visos emocijos čia tinka). Ypač tada, kai darai dalykus autopilotu: ryte nuoširdžiai nesupranti, kur dingo tas pusė pyrago iš šaldytuvo arba berods pirkai šokoladinio kremo, bet jo indelis tuščias. Ir mano galva, ta cukraus/pirkinių/buko spoksojimo į TV programa galėtų kažkaip vadintis ir turėti tai puikiai apibūdinantį terminą. Kažkas panašaus į nejautrą, užtemimą, paviršutinių poreikių terapija ar kažkaip panašiai. Nes po juo tilptų viskas, kuo mes maskuojame tai, ko mums trūksta ir ko mums reikia labiausiai.

Problema ta, kad tai padeda tik supertrumpam, o ilguoju periodu tik paaštrina skausmą, vienišumą ir bet kurį kitą jausmą, nuo kurio slėpeisi deserto lėkštėje. Žiauriai liūdna, kad tiek daug moterų to nežino, apie tai nepagalvoja ir galiausiai greta emocijų, nuo kurių bėgo, dar prisideda naujai sukurtos opios temos: savo kūno nekentimas (na, jei kasdien po pusę torto ir be sporto..), perdegimas (jei dirbi viršvalandžius tam, kad nereikėtų gyventi gyvenimo arba tiesiog – grįžti namo), fizinis kūno nualinimas, sąmonės bukinimas (serialus žiūriu ir aš, bet jei tikrai kasdien po N serijų, kurių greičiausiai net nematai spoksodama į ekraną, nes tuo metu valgai arba geri. Arba abu). Ir taip toliau – savo sąrašą puikiausiai papildytum pati, esu tikra.

Mes, moterys, norime būti saugios. Ir tai mums sukuria skirtingi dalykai, tokie kaip jausmas/žinojimas, kad esi mylima ir vertinama, kad tavimi rūpinasi, kad nesvarbu kas, bet tu ne viena, galų gale, kad grįžti į namus, kur tavęs laukia. Jei to nėra, pradedame jaustis nelaimingos ir galiausiai tai virsta emociniu ir fiziniu savęs žalojimu (detales jau aptarėme pradžioje). Kitaip sakant, mums be galo svarbu kažkam priklausyti ir dažniausiai tai perkeliame į savo partnerį. Ir jei mūsų akimis jis to lūkesčio nepateisina, jaučiamės nelaimingos, nesaugios ir tas ratas užsisuka iš naujo: „kodėl manęs nemyli ir kodėl nežiūri man į akis?“.

Tekstas įkvėptas ir patarimai sukurti Aurikos Valan. LIVE pokalbis šia tema ir konkretūs patarimai, kaip taip nesijausti ir kaip tai pakeisti – tiesiogiai iš Balio, penktadienį, 12:00 (LT laiku).