ŽURNALAS LAIMĖ: interviu ir viršelio fotosesija

Stilistė Agnė Gilytė sako, kad pasibaigę metai buvo ypatingi. Ji baigia kurti komerciškai sėkmingą spintos kapsulę moterims, vyresnėlis sūnus tapo pirmoku, šeima pakeitė būstą. Bet svarbiausia – Agnė beveik išmoko pristabdyti akimirkas ir tiesiog pasidžiaugti tuo, ką turi.

Ji darbšti. Kalba šauktukais, o ne daugtaškiais. Jai neužtenka būti tik kūrybininke – reikia kaupti vadybos, logistikos, psichologijos žinias. O jos klientės dėkingos ne tik už sutvarkytas spintas ir atrastus naujus derinius – labiausiai už perteiktą emociją: tu gali gyventi smagiau, paprasčiau, jaustis užtikrinčiau ir pagaliau rytais nebesukti galvos dėl amžino klausimo: „Ką šiandien rengtis?“

Atrodai energinga ir spontaniška. Viską nusprendi irgi labai greitai?
Akivaizdu – nesu lėta! Dauguma moterų yra atsargesnės už vyrus, jos labiau apskaičiuoja, kas apsimoka, kas ne. O aš labai impulsyvi ir mane net nervina ilgi svarstymai: jei jaučiu, kad bus gerai, tai ir varau! Bet gerai, kad šalia turiu žmonių, kurie geriau pagalvoja. Yra auksinė mano mamos frazė, kurią ji apie mane dar seniai seniai pasakė: „Ta tai lekia, bet jei ją šiek tiek už sparno prilaikai, viskas būna gerai!


O kas prilaiko?
Vyras. Kai tik įsisvajoju ir užsidegu: (kaip čia viską tuoj darysiu, kaip bus gerai, jūs net neįsivaizduojat, šakės! ) – Kristis ramiai pasvarsto, kiek laiko sugaišiu, kiek reikės pinigų ir darbo, kokios komandos ir gaunu išvadą: „Varyk!“, o kartais: „Gal ne, neverta“. Ir tai labai gerai. Prieš pusantrų metų sugalvojau moterims tą spintos kapsulę – startavau su trimis maršinėliais ir pilku sijonu. Tada, pamenu, vis pristodavau prie vyro: „Kaip manai: daryt ar nedaryt?“. Net man įsijungė saugikliai! Jis paskatino: „Daryk! Kažką sugalvosim“. Iš pradžių judėjau po žingsnelį, o paskui pradėjau rizikuoti gerąja prasme, nes turiu galimybę daug ką išbandyti su ištikimomis klientėmis. Jei joms tinka ir patinka – perka ir kitos. Ir viskas pamažu išsisuko į visai nemažą verslą. Dabar net nedrąsiai imu galvoti, kad reikia ir vyrams ką nors pasiūlyti.

Tai rodo, kad moterims reikia paprastų dalykų? Kelios spalvos, kokybiški audiniai, neįmantrūs siluetai?
Kai parduotuvėse begalinė gausa, nebežinai, kaip rengtis. Nueini – marga, blizga, žvanga, tas drabužis iš tolo klykia savo spalva, kitas faktūra ir kirpimu cypia dar labiau. Ką daryt? Ten gaidžio plunksnos, čia kvarbatkos. Ką rengtis? Kapsulė ir gimė todėl, kad nerasdavau klientėms parduotuvėse, pavyzdžiui, paprasto juodo švarko: nesiglamžančio, ne per daug įliemenuoto, ne per trumpo. Ar golfo, kuris neliptų į viršų ir neatidengtų pusę kaklo. Moterims reikia paprastų dalykų dėl kelių priežasčių. Vienos tiesiog tingi galvoti, ką vilktis arba turi ryškių, akį traukiančių drabužių, prie kurių trūksta ramių, kad visa tai būtų galima subalansuoti. Kitos nori truputį pailsėti nuo madų, tendencijų, raginimų pirkti tą ar aną. Aš pati irgi tą darbą dirbu, pasakoju, kas madinga, bet kartais, eilinę savaitės dieną, tiesiog norisi apsirengti paprastai ir gerai jaustis. Su viena stiliaus „razina“ – pakabuku ar ryškiu lūpdažiu. Tu gi nori jaukumo – gero maisto, netrukdančių gyventi drabužių ir gerų pokalbių. Iš tikrųjų tai labai gerai turėti tokią spintą, kurioje drabužiai netrukdytų tau gyventi, kad tu jiems nevergautum ir nesusikurtum papildomų problemų.


Pamenu vieną tavo sakinį: „Jei moteris sako, kad neturi ką apsirengti, už to slypi kur kas gilesni dalykai“. Kas?
Kaip sakoma: jokia suknelė nepadės, jei problemos nespręsi iš esmės. Taip ir yra! Gal moteris savimi nepasitiki, savęs nemyli, nesijaučia mylima.Viskas visada susiveda į du žodžius: meilė ir laimė. Sėkminga karjeristė teisininkė ir kukli šeimos mama lygiai taip pat gali būti nelaimingos ir nemylimos. Galbūt – nepatenkintos kūno pokyčiais, tarkime, po nėštumo priaugo kilogramų ir dėl to blogai jaučiasi. Turėti drabužiai nebepatinka, moterį paaukštino pareigose, ji nori gerai atrodyti, bet jaučiasi pervargusi ji nebeturi laiko sau. Užburtas ratas: kai šūdina nuotaika, tikrai nebesinori iškrakmolintų baltų marškinių ir aptempto sijono. Betgi išvaizda ir nuotaika labai susiję. Tada tinkamas drabužis gali daug padėti – moteris gerai jausis, gaus komplimentų, tada pakils savivertė ir kasdienybė nebeatrodys tokia pilka. Kai moteris, kuriai, pavyzdžiui, padedu apsipirkti, žiūri į veidrodį ir patinka sau su tuo nauju drabužiu, jai net balsas dreba: „Vau, taigi ir aš galiu būti graži!“ Nes galbūt daugybę metų laikė save maža ir stora, ta, kuri negali atrodyti taip, kaip nori. O gal ją dusino aplinkiniai: numesk svorio, imk pavyzdį iš tos ar anos.

Naujas darbas, nauji žmonės vakarėlyje – pirmo įspūdžio taisyklė labai svarbi, ar ne?
Visi vertina išvaizdą – tikrai taip. Ir net kai eini į kavinę kavos su drauge – vis vien kažkas užmes akį. Ir tikrai pastebės apsipūkavusį paltą, nubėgusį tušą, o plačiai nusišypsojus - dantis su įstrigusiais krapais. Įspūdis padarytas! O kai grįžti į darbą po motinystės atostogų, taigi visi kampai šnypščia: oho, kaip sustorėjo. Ir taip jau stresas, ir dar blogai atrodai.
Ar pati perki greitai? Sakoma, kad gi reikia pernakvot su tuo noru nusipirkti naują drabužį?
Greitai. Devynis kartus nematuoju. Nes tiksliai žinau, ko man reikia ir netūpčioju. Ir ne tik dėl drabužių. Man nekyla tokių dilemų: „Važiuoti į Ispaniją ar į Italiją?“ „O gal nevažiuoti nei ten , nei ten?“ Jei noriu į Italiją – perku bilietus ir skrendu! Padvejoju gal tik dėl vaikų auklėjimo: ar paraginti, ar palaukti, kol patys kažko panorės? Didžiajam, Hubertui, jau septyneri, mažiukui Teodorui – tuoj ketveri. Jo vaikiška logika dabar labai įdomi: „Mama, o kada galėsiu eiti į mokyklą, kaip brolis? Kai bus septyneri? O tada jau galėsiu išsimušti dantis?“ Nes pirma klasė žmogui kelia asociacijas su praretėjusiais dantimis. O kai jų burnoje trūksta, yra labai cool.

Pirma klasė mamoms būna dar vienas atskaitos taškas: mano vaikas jau (beveik) didelis.
O taip! Juk visa laiką buvau mažo vaiko mama! Labai jauna! Širdyje - šešiolikos! Bet ta vaiko pirma klasė nėra didžiausias metų pasikeitimas. Manau, kad svarbiausia, jog mokausi gyventi lėčiau. Man 36-eri. Ir aš nemačiau, kaip mano vaikai užaugo. Įvyko toks: spragt! Nevadinčiau jo egzistensiniu nerimu. Tai tiesiog stabtelėjimas, supratus, kiek daug savęs ištaškau. Daug metų nežinojau, kas yra nuovargis ir bloga nuotaika – variau ir variau! Aš gi darbinė - man viskas visada gerai, aš viską spėju, viską padarau. Ir staiga imi jausti, kad nebe viską spėji. Ir kartais pavargsti. Ir miego kartais trūksta. Pradėjau gaudyti momentus, kai galiu tiesiog paniurkyti vaiką. Ramiai išgerti kavą su drauge, nesekdama viena akimi telefono žinučių. Mokausi netgi ramiai pagulėti ant sofos nieko neveikdama – nes gi taip nebūdavo: tai knyga, tai žurnalas, tai paskambinti, tai paštą patikrinti. Draugė neseniai priminė, kad kai mano mažajam tebuvo trys savaitės, aš jau svajojau padirbėti. Dabar atrodo, kad ji juokauja, kad to negalėjo būti. Bet buvo! Šiuo metu nebesiversdama kūliais net daugiau padarau. Nebėra to įnirtingo šuoliavimo – žinau, ko noriu, kaip turi būti, greitai apsiprendžiu.

Praėjusiais metais keitėte ir būstą.
Pardavėme butą senamiestyje ir dabar nuomojamės kitą. Ten buvo gera, bet jaučiau jaudulį, nes namas prie judrios gatvės, šalia nėra parko, o mano bernai judrūs. Laikinai gyvenome sodyboje, penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus. Kasdien keltis šeštą, suruošti vaikus į darželį ir į mokyklą, vakare susirinkti, grįžti aštuntą vakaro, pavalgyti ir – miegoti. Toks variantas mums visiems netiko. Man didelė vertė laikas su šeima, bet ne vien mašinoje.
Lietuviai bijo nuomotis būstą. Reikia savo.
Būtinai. O aš net nežinau, ar mes pulsime vėl pirkti butą. O gal sugalvosime šiek tiek pagyventi kitoje šalyje? O gal nutarsime kraustytis į kitą miesto galą? Gal arčiau parko ar mokyklos? Kai nuomojiesi, esi paslankesnis. Dabar smagu, kai daug ką galiu pasiekti pėsčia – net saldu, kai einu, o ne kai važiuoju. Ir kasdien suvaikštau tuos privalomus 10 tūkstančių žingsnių.
Minėjai, kad šeimoje turite nedaug daiktų. Daugelio mūsų problema - sunku atsisakyti nebedėvimų drabužių.

Logika tokia: na, gerai, nėra su kuo derinti. Bet vat atiduosiu ir užmatysiu parduotuvėje idealų į poras tam anam tinkantį daiktą.
Sorry, nepaeis. Kai vedu seminarus, pasakoju mažas istorijas apie spintos „gyventojus“. Įsivaizduok, turi per išpardavimus įsigytą drabužį (nelabai tinka, ne mano spalva, bet juk išpardavimas), kabo jis su etikete spinoje, nes „gal rytoj“, o tas rytojus vis neateina. Tu vis pasižiūri, vis patikini save, kad rytoj. O jis vis mojuoja tau ta etikete prieš nosį. Ir sąžinės priekaištai jau kyla: gi pinigus mokėjau, reikia apsirengti. Bet tau jis iš esmės net nebepatinka.

Tada nustumi į tolimesnį kampą. Bet ir iš ten pamojuoja. Ir nervina. Tada susikaupi, apsirengi ir išeini. Ir labai lauki vakaro, kada galėsi nusirengti, nes nedžiugina, nes vis reikia tai patempti, tai sukišti, tai pataisyti, o su ta spalva ir veidas veidrodyje kaip lavono atrodo. Galiausiai jį pakabini arba užkiši dar giliau, kad etikete nemojuotų. Yra drabužių, kuriuos nusiperkame „labai netyčia“, net nenorėdamos. Nes gal liūdna, o gal pigu. Yra kita kategorija – „someday clothes“ – kai pradėsiu sportuoti, sukūsiu, susirasiu vyrą, rasiu darbą. Visi argumentai tinka. Aš irgi turiu labai gražią šilkinę suknelę, kuriai pravilkėti vis dar nėra progos.

Dar viena kategorija – „Po namus, į žvejybą, uogaut, šunį vedžiot“. Vartau akis, kai pamatau, kad tų daiktų yra daugiau, nei tų, kurie skirti „eiti į žmones“. Keturios botų, penkios batų, šešios striukės, penki džinsai. O kodėl? Viskas „nurašyta“, visko daug, nes gaila išmest. O kas darosi sodybose, pas mamą ir močiutę, kurioms dosniai vežami nebedėvimi drabužiai!


Niekad nebuvai kaupikė?
Buvau. Nes tėvai kaupė, ir aš iš paskos. O mano vyras Kristoforas kito požiūrio: jei nenaudoji, tai nereikia. Kaip dabar pamenu: atsikrausčiau pas jį iš Italijos, kur mokiausi trejus metus ir užgyvenau šiek tiek turto. Foteliukas, pledukas, patalynė, drabužiai, indai. Jis pasižiūrėjo: „sorry, mieloji...“ Ir palaipsniui apsiribojome tuo, kas būtina. Kristis optimizuoja buities rakandus, o aš drabužius. Labai sąžiningai susikaupusius ir nedėvimus drabužius parduodu internetinėse dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kristis juokaisi, kad aš taip „bizniauju“, bet jaučiuosi daranti gerą – kitas žmogus gauna antrą daikto gyvenimą už nedidelę kainą. Kai mažiau drabužių spintoje, labai paprasta rinktis – esu ne vieno žmogaus, turinčio milžinišką kiekį drabužių, kurie sutrombuoti į spintą, klaususi, kaip jis pasirenka ir kaip atsimena, ką turi?


Važinėji po pasaulį į parodas, ieškai įdomesnių audinių, bižuterijos savo atrinktų aksesuarų parduotuvei „Bižu by Agnė Gilytė“ – kas labiausiai įstringa iš tų kelionių?
Žmonės. Toookių nerealių sutinku! Kokia nors drovi japonė, flirtuojantys italai, šeimos verslą puoselėjantys portugalai, mergina iš Keiptauno, taip nuoširdžiai pasakojanti apie savo gyvenimą ant vandenyno, kuris ją įkvėpė gaminti papuošalus, kranto, kad net šiurpas eina. Visi jie yra „maži“ verslininkai, labai mylintys savo darbą, besidžiaugiantys, kai kažką iš jų nuperki – lygiai taip pat džiūgauju ir aš, kai kažkam padovanoju gerą emociją. Mums visiems reikia pajusti šilumą rankų darbo daiktuose ir gyvą santykį su žmogumi, ne prabėgomis paklausiant, kaip gyventi, ne numetus kelis sakinius mesendžeryje. Mes net nebeskambiname vieni kitiems be priežasties! Tiesiog papliurpt!
TEKSTO AUTORĖ: Dovilė Štuikienė

Publikuota: Žurnalas LAIMĖ, sausis, 2020