Labas! Mes renkame „sausainiukus” (angl. cookies), kad galėtume tau suteikti asmeninę naršymo patirtį. Jų suvalgyti nepavyks, tačiau tai užtikrins aukščiausią paslaugų kokybę. Naršydama toliau tu automatiškai sutinki su mūsų privatumo taisyklėmis. Savo duotą sutikimą bet kada gali atšaukti pakeičiant savo interneto naršyklės nustatymus.

Daugiau informacijos Sutinku

Spintos monologai | #12

2020-10-20

Tvirtai tikiu, kad net ir su gerais, tau tinkančiais ir tave auginančiais, stiprinančiais ir laimės atnešančiais dalykais vis viena turi būti malonumo. Aš pati labai ilgai ėjau iš "reikia", „turiu“ ir "privalau" į "noriu". Tačiau gražus paradoksas yra tai, kad tas „noriu“ vis tiek nemažai savyje turi „privalau“. Tarkim, noriu lankstaus ir sveiko kūno, tad privalau judėti. Noriu ramaus proto, tad turiu medituoti. Noriu ramios rutinos, tad turiu rasti tokius buities, kasdienybės, darbo sprendimus, kurie man ilgainiui tai atneštų.

Tarkime, geriausias man metas, kai galiu skirti laiko sau, yra rytas. Tačiau juk ne visais rytais pabundame su vaivorykštėm ir ramybe širdy. Šįryt turiu dvi valandas iki dienos reikalų pradžios. Turėčiau pamedituoti, pasportuoti, papusryčiauti – tai man garantuos puikią dieną (žinau, ne kartą patikrinau ir įsitikinau). Tačiau aš dabar nenoriu sportuoti (nors jogos kilimėlis žiūri į mane), noriu gerti kavą ir vartyti žurnalą. Arba dar jaučiu, kad galvoje dūzgia kelios idėjos ir nekantrauju jas užsirašyti. Taip pat noriu pabaigti žiūrėti filmą, kurio dar savaitgalį nepabaigiau, bet turiu kalną pradėtų skaityti knygų, tad gal turiu jas skaityti?
Tad kur ta riba tarp „turiu/privalau“ ir „noriu“?
Atgal į Blog'as