2016 03 07

Meilė sau

Meilė sau

Kasdien kitokia!

Taip vadinasi vienos simpatiškiausių Lietuvos stilisčių Agnės Gilytės (32 m.) feisbuke moterims mestas iššūkis-įkvėpimas. Išbandyk, kad atrastum save ir pamiltum iš naujo. Ar tai „veikia“? Atrodo, kad taip.

Eglės Racevičiūtės tekstas. Asmeninio archyvo ir Luko Griciaus nuotraukos

11892098_10154266747717715_2296887345144569123_n

Kai šis tekstas išvys dienos šviesą, Agnė, ko gero, bus jau dviejų berniukų mama, nes kalbamės beveik ties finišo tiesiąja – iki gimdymo liko vos kelios savaitės.  Trimetis Hubertas – darželyje, vyras Kristoforas –  darbe, o Gilytė (taip Agnė ne kartą save pavadina) susisiautusi chalatu su arbatos puodeliu rankoje basa vaikštinėja po erdvų butą ir su manimi kalba apie tai, kaip moteris turėtų save mylėti.

 

Agne, kaip jaučiatės?

Laukti pirmo ir antro vaiko yra du visiškai skirtingi dalykai. Kai laukiesi pirmą kartą, ypatingas yra tas netikėtumo prieskonis, jaudulys, nes nežinai, kas tavęs laukia. O kai nežinai, tai ir baisu. Abu vaikai buvo ir yra labai laukiami, abu  kartus jaučiausi ir jaučiuosi labai lengva, energinga: jei ne pilvas, pamirščiau, kad laukiuosi. Žinoma, visko būna, bet didžiąją nėštumo dalį kalnus verčiau.  Gal genai „kalti“, kad taip gerai jaučiuosi, o gal požiūris: man nėštumas nėra nei liga, nei problema.

Septintą nėštumo mėnesį, kai pilvas jau buvo didelis, skridau į Japoniją. Mudu su  Kristoforu abu tokie: mes nesipariname. Taip, nesiparindami auginame ir Hubertą. Visi trys su šešiais persėdimais skridome į Havajus, po metų nukeliavome iki Indonezijos, ir nieko – vaikščioti vaikas išmoko oro uoste, ir kalbėti tarp baliniečių. Trumpai tariant, tai, kaip jautiesi, yra ir požiūrio klausimas. Esu iš tų žmonių, kurie į viską stengiasi žiūrėti paprastai, kad aplinka ir tai, kas nutinka, labiau padėtų ir motyvuotų, o ne taptų bėda.

 

Kaip mylėti save tokią kitokią, kai kūnas neatpažįstamai pasikeitęs, tai, kas tiko ir patiko anksčiau, dabar netinka ir nebepatinka?

Meilė sau prasideda tada, kai išmoksti priimti viską taip, kaip yra. Nereikia nuolat galvoti: „Va, laukiuosi“, pūsti iš to didelio burbulo, esą dabar aš „popa“, vargšelė, man sunku. Aš esu sveika moteris, man labai pasisekė, kad jau antrą kartą laukiuosi!

Žemiškai mąstant, meilė sau pirmiausia yra dėmesys sau, pasitikėjimas savimi ir pagalba sau pačia plačiausia prasme – tai skirti laiko sau. Aš nuo penkiolikos metų reguliariai vaikštau ir pas kosmetologę, ir pas kirpėją, sportuoju,  laikausi sveikos mitybos principų, kad nereikėtų laikytis jokių kvailų dietų. Tai ir dvasinis dėmesys, pavyzdžiui, leisti sau atsiversti mėgstamą žurnalą ar knygą, pažiūrėti norimą filmą ar serialą.

Moterys skundžiasi: „Aš  aukojuosi, o tu manęs nevertini.“ Na, mieloji, tai daryk tai, kas tau teikia laimės ir džiaugsmo, tada ir vyras, ir vaikai, ir draugai norės būti su tavimi jau vien todėl, kad esi laiminga, nes skaitei žurnalą, kurį norėjai, suvalgei porciją ledų, kurių norėjai, ir t. t. O ne dantis sukandusi sakyk: „Žinai, aš nevalgiau!“ Jei nevalgei, tai ir pati malonumą praradai, ir dar kitą nori kažkuo apkaltinti! Nesąžininga.

14370_419418041543001_2303085887028433771_n 

Sakoma, kad kokie tėvai, tokie ir vaikai. Gal mylėti save mokėtės iš savo mamos?

Mano mama labai moteriška, šeimos diplomatė, tačiau grožio dalykų ji prikišamai manęs nemokė, nesakė: „Eik, pasidaryk kaukytę.“ Ji mane nuvedė pas kosmetologę, patarė gerą kirpėją, tačiau ji taip pat žino mano „kietą“ charakterį ir tai, kad kuo daugiau man aiškini, tuo mažiau klausau (juokiasi).

Meilė sau yra įsiklausymas į tai, ko tu nori ir ko tau reikia. Tai supratau per pastaruosius dvejus-trejus metus. Gal Kristis, mano vyras, labiau atskleidė mano moteriškąją pusę?

 

Šitas metas kaip tik tas, kai galite labiausiai save lepinti, nes pagaliau turite laiko kad ir įsisupusi į chalatą pagulėti ant sofos, pažiūrėti serialus…

Kai jau turi vieną vaiką, tai gulėjimas ant sofutės jau yra šiek tiek kitoks nei pirmą kartą. Tai nuostabus metas, atostogos prieš gimdymą yra būtinos, nes laukia DIDELIS darbas – taip man pasakė ir mano gydytoja. Todėl aš savo vyrams irgi pasakiau, kad dabar mama dažniau gulės ant sofos, dažniau norės, kad jai būtų paduota arbata ar sausainis, sultys ar apelsinas. Susitarėme gyventi taip, kad mama galėtų pailsėti, nes kai gims brolis, aš dirbsiu visą parą – kaip gydytojas.

Išlydžiu ryte vyrus ir prasideda: kavutės, arbatėlės, obuoliukai, apelsinai…

10418850_10154445772577715_3714413778750505139_n

Ar veikliai moteriai lengva „ištverti“ tokias atostogas?

Mano gyvenime viskas tarsi savaime susidėlioja taip, kaip ir turėtų būti. Pamenu, ir prieš Hubertą sakiau, kad jau norėčiau pailsėti. Gyvenau ir gyvenu tokį aktyvų gyvenimą,  kad atostogų gegužę arba rugpjūtį ne visada ir užtenka „persikrauti“, reikia ilgesnės pertraukos – „atsijungti“ iš pagrindų. Hubertas labai laiku atėjo ir man ta pertrauka buvo labai miela ir labai reikalinga, taip nutiko ir šįkart.

Dabar visi išeina į darbus ir aš galiu basa vaikščioti po namus ir daryti, ką noriu, paskui ateis kitas etapas, kai galva bus „užkimšta“ košių ir sauskelnių reikalais, o dar vėliau ateis metas, kai man norėsis išeiti iš namų ir vėl veikti. Kai jausiu, kad noriu „užsidėti“ makiažą, apsiauti ne sportinius, o odinius batelius ir kažkur išeiti, taip ir padarysiu. Esu vilnietė, mano tėvai šalia, vyro tėvai šalia, auklę turiu. Visos galimybės yra, kad galėčiau išeiti tą pačią dieną, kai tik pajusiu, kad noriu.

Kaip išgyvenate tą visoms mamoms nelengvą metą, kai dėl nemigos, nuovargio, regis, niekada nenutrūkstančio žindymo „čiuožia stogas“?

Man tiesiog pasisekė: nesu nemiegojusi nė vienos nakties. Nežinau, kas tai yra. Pirmą mėnesį, kai gimė Hubertas, aš „atostogavau“: pamaitinu, pakeičiu sauskelnes, užmigdau ir toliau skaitau knygas, žiūriu filmus, einu pasivaikščioti. Girdžiu, kaip draugės, klientės sako: „Dukrytei – treji, pagaliau su vyru vienoje lovoje miegame – ir jau MIEGAME!“, bet aš to nesuprantu, nes nesu patyrusi.

Man viskas buvo lengva, tikiuosi, taip bus ir šįkart, nors slapčiomis ir bijau, kad antrąkart su kaupu neatsirūgtų!

Laukdamiesi su vyru daug skaitėme apie vaikų auginimą, auklėjimą ir labai stengėmės daryti viską, kad vaikas turėtų režimą. Esu iš tų moterų, kurios  mėgsta viską planuoti, iš manęs kolegos net juokiasi: „Tavo darbo kalendorius kaip prezidentės!“ Huberto dieną suplanuodavau nuo… iki: aš žinodavau, kada miegos, kada eisime į lauką, kada plausime užpakaliuką, ir t. t. Aš labai gerai žinojau ir kada galvą trinksiu, ir kada telefonu atsiliepti negalėsiu, nes žindysiu. Skaičiau, kad ir vaikui svarbu rutina, žinojimas, kas kada bus, įvykių eiliškumas ir nuoseklumas, nes esant rutinai jis jaučiasi saugus.

10351755_418977071587098_4260923863984617531_n

O kas labiausiai vargino esant tai mamiškai kasdienybei?

Tai, kad viena diena nesiskiria nuo kitos. Pirmųjų mėnesių dienos viena nuo kitos skiriasi labiausiai tuo, kad vieną dieną lyja, kitą – sninga, trečią – šviečia saulė. O visa kita – monotonija.

Kai auginau Hubertą, gyvenome name pušyne, o dabar gyvename senamiestyje. Nors grynas oras buvo puiku, tačiau dabar mane labiausiai įkvepia mintis, kad socialinis gyvenimas mieste su kūdikiu bus gerokai įvairesnis: vieną dieną vieną žmogų gatvėje sutiksiu, kitą – jau kitą, trečią eisiu pasivaikščioti kita gatvele, ketvirtą žingsniuosiu į parką, o penktą su drauge pietausiu  restorano terasoje. Mane džiugina, kad rutina ir monotonija šįkart bus truputį kitokia.

 

Neretai toje mamiškoje rutinoje moterys save tarsi „pameta“, pamiršta, kad yra ne tik mamos, bet ir moterys, žmonos, meilužės. Ar pastebite tai?

Yra dvi mamų „rūšys“, jei galima taip sakyti. Vienos kaip tik nori dar labiau atskleisti savo moteriškumą ir pasitempti, dar labiau puoštis, gerai atrodyti.  Viena jų esu aš. Puoštis nereiškia nuo pat ryto lįsti į vakarinę suknelę, puoštis – tai ištiesti nugarą, pasitempti, lengvai pasidažyti, pasidaryti manikiūrą.

Yra moterų, kurių garderobas, kol būna mamos, tarsi nunyksta, nes joms reikia tik patogių naminių drabužių.

Aš esu už tai, kad visos moterys būtų tokios, kurios vaikšto ištiesusios nugarą ir susitvarkiusios plaukus. Juk parke vežimėlį stumdyti galima ir su marškinėliais, džinsais ir batukais, kodėl visada tik su sportiniu kostiumu?

12108946_10154440347002715_8310738147784629292_n

Kokias didžiausia stiliaus klaidas daro būsimos mamos?

Pirma, labai svarbu rengtis savo dydžio drabužiais. Slėpimasis po dideliais beformiais daiktais niekada nepasiteisina ir… nieko nepaslepia. Tiesiog atrodysite kaip palapinė. Nepasiteisina ir kitas kraštutinumas – bandymas kaip nors „įsitreškinti“ į iki nėštumo dėvėtus džinsus. Moterys džiaugiasi: „Įsigrūdau! Užsisegiau!“ Bet kur dingsta tie priaugti kilogramai? Jie „išsprūsta“ iš per mažo drabužio ir kąro badydami akis. Toks „išsprūdimas“ visada atrodo daug blogiau nei šiek tiek didesnės kelnės. Labai svarbūs yra apatiniai, nes pagimdžiusios moters kūnas keičiasi, ypač krūtinės dydis ir forma. Nereikia stengtis tilpti į anksčiau segėtą liemenėlę, verčiau peržiūrėti liemenėlių stalčių ir pasilikti tik tas, kurios tikrai tinka, arba įsigyti naujų. Apatinis trikotažas figūrą arba pataiso, arba sugadina.

Trečia, nereikia savęs „nurašyti“. Labai dažnai girdžiu pasiteisinimus: „Ai, aš gi mama…“ Ar tai reiškia, kad esi vargšė, auka, nelaiminga? Būti „mama“ yra komplimentas, laimė, didžiulė sėkmė. Kai aplink tiek daug žmonių, kurie nori turėti vaikų, bet negali, būti mama yra šventė, o tu vaikštai apsikuitusi ir su sportiniu kostiumu?! Toks požiūris man nesuprantamas. Mamos, švęskite mamystę!

 

Prisipažinkite: negi visada jaučiatės taip gerai, kaip atrodote?  Ką darote, jei gerai nesijaučiate?  Kas „pastato ant kojų“?

Oho, koks komplimentas! (skaniai juokiasi). Ačiū. Pozityvumo man netrūksta, bet kad būna ir pilkų dienų, faktas. Būtų keista, jei būtų kitaip, turbūt būtų galima įtarti šizofreniją!

Krūvis, įtampa, nuovargis – tai neišvengiama, kai esi veiklus žmogus. Tačiau didelė laimė yra daryti tai, kas tau patinka. Tai suteikia sparnus.

Antra, aš labai mėgstu skaniai ir gerai pavalgyti. Kai draugai grįžta iš įdomios kelionės, mano vienas pirmųjų klausimų yra „Ar skanu buvo valgyti?“, „Ką skanaus valgėte?“, „Kur valgėte?“ Jei jaučiu, kad esu pavargusi, dingo ūpas, pirmiausia einu į gerą restoraną, atsisėdu ir mėgaujuosi maistu – skaniai, kokybiškai, lėtai.

Trečia, kiekvieną mėnesį einu pas kosmetologę ir į kirpyklą. Kai veido oda sveika, prižiūrėta, natūraliai švyti, nereikia ir makiažo. Mano kasdienis geros savijautos receptas yra: a) sutvarkyti plaukai ir b) lūpų dažai. Lūpų dažai – raudoni, vyšniniai, avietiniai ir bet kokie kitokie – tai pastarųjų metų atradimas, kuris gelbsti visada. Paryškintos lūpos ir tvarkingi plaukai ne tik paslepia nuovargį, bet ir teikia iškilmingumo net jei dėvi kasdienius džinsus ir avi sportinukus.

Užtrunku vos dvidešimt minučių, kol išsidžiovinu plaukus ir suteikiu jiems formą, ir dar dvi minutes, kol pasidažau lūpas. Tik dvidešimt dvi minutės!

11902419_10154299624472715_5179200648755695066_n

4 Agnės patarimai

1. Jei esate mano tipo nėščioji, t. y. tokia, kuriai labiau auga pilvukas, o kitos kūno vietos beveik nesikeičia, nelabai gerai atrodysite vilkėdama suknutes ir sijonus, nes didelis pilvas labai išpučia apatinę kūno dalį. Patarčiau rinktis labiau aptemptus, siluetą pabrėžiančius drabužius, siauresnes kelnes, galbūt siauresnį sijoną.

 

2. Jei laukiantis „pilnėja“ visas kūnas, o pilvukas nėra labai didelis,  būtinai rinkitės savo dydžio drabužius, jums tiks suknutės, tik „neveržkite“ paties pilvuko, dirželiu, sage ar kita detale pabrėžkite liekniausią kūno vietą.

 

3. Siūlyčiau pabrėžti jums pačiai gražiausią kūno vietą: gal jūsų kojos yra dailios ir sportiškos, o gal veidas nepasikeitė arba jūsų plaukai nuostabūs? Įvairiais aksesuarais, detalėmis, spalvomis reikėtų paryškinti kaip tik tas vietas, į kurias norite kreipti pašnekovo žvilgsnį.

 

4. Po gimdymo, kol pilvukas dar nesusitraukęs, krūtinė didelė, pienas teka nevaldomai, norisi rengtis jaukiai, minkštai ir patogiai. Įsigykite naminius džinsus ir sagutėmis susagstomus marškinėlius, „išlipkite“ iš sportinio kostiumo!  Beformius dalykus pakeiskite tais, kurie turi formą: trikotažo apatinukę – marškiniais, sportinį džemperį – susegamu ar susiaučiau megztiniu. Kai drabužis turės formą (ir spalvą), atrodysite gaiviau, o po gimdymo likęs putlumas nebus toks akivaizdus.