2014 04 07

Mano kvailiausias pirkinys

Mano kvailiausias pirkinys

Nesuprantu, kas kartais šauna į galvą arba koks smegenų aptemimas įvyksta, kai nusprendžiu įsigyti žiauriai nepraktišką ir, žinoma, brangų drabužį. Vienas toks vis dar erzina mane būdamas spintoje, nors seniai reikėjo jį grąžinti į parduotuvę arba kitaip iškraustyti iš mano lentynų. Bėda ta, kad jis baltas (taip, graži,  normali spalva), ir natūralios vilnos, kuri pūkuojasi, o tai reiškia, kad prie nieko jo dėvėti negaliu.

baltas-megztinis1

Kaip išsigelbėjimą mačiau variantą su odinėmis kelnėmis (tamprėmis) – atrodo tikrai gražiai. Bet … kita bėda: apsivilkau paltą (nes, žinoma, lauke kaip visada nesąmoningas oras). O kitą dieną – tą patį paltą prie juodo švarko ir džinsų. Prakeikiau visą vilną ir visas avis. Ir dar savo kvailą galvą, nes atrodžiau kaip pūkų pusnyse nežinia kiek laiko voliojusis su tuo juodu švarku.  Galima nekęsti žmogaus. Galima nekęsti darbo. O aš nekenčiau megztinio, nes jis visiškai absurdiškas!

Norėjau jį grąžinti. Tačiau pardavėjos ir – sutapimas – to tinklo rinkodaristės kaip tik tuo metu buvo parduotuvėje, mane įtikino, kad čia aš nieko nesuprantu, ir visa vilna taip daro, ir ieškau problemos, kur jos nėra. Nuleidau rankas ir ausis, ir kaip šuniukas nelaiminga grįžau namo. Nedėvimas megztinis degino stalčių dar porą sezonų, kol nusprendžiau jį nudažyti kita spalva. Man tai atrodė idealus sprendimas. Dabar turiu violetinį megztinį (turėjo būti mėlynas, bet dažykloj pasakė, kad jie negarantuoja kokia spalva gausis). Išleidau dar pinigų. Daugiau nei tikėjausi. Taigi megztinis yra praktiškai auksinis ir vis tiek neįmanomas dėvėti, nes jo spalva negraži. Ir šertis jis nenustojo.

Kvaila aš. Kvailas ir mano pirkinys..

 

Photo credits: pinterest.com