2016 02 29

JAU?! Arba pakelti antakiai

JAU?! Arba pakelti antakiai

Yra vienas klausimas, kurį uždavus, atsakymas yra akivaizdus, bet atsispirti jį užduoti, tikiu, nėra lengva. Jį girdėjau kelis mėnesius iki dienos, kai gimė antrasis mano sūnus ir supratau, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo klausimą. Kai susirandi vaikiną, klausia, kada vestuvės, po to, žinoma, kada bus vaikas, po to, kada – antras. Dabar, kai esu dviejų berniukų mama, neabejoju, prasidės etapas: “kada bus mergytė?”.

Bet šįkart – apie negyvai įgrisusį pakeltų antakių klausimą, nuo kurio jaučiausi maždaug dvejus metus besilaukianti, kad mano paskutinės nėštumo savaitės truko maždaug pusmetį, o visi aplinkiniai jautėsi turintys teisę pakėlę antakius klausti: “tu dar ne?”. Galiu juos nuraminti, aš laukiausi devynis mėnesius, kaip ir jų mama ir močiutė, jų draugė ir kaimynė ar bet kuri kita moteris, nesvarbu, kurioje Planetos kampe ji gyventų. Ir taip, jai yra taip pat nelengva atremti visus klausimus iš serijos “ar jau?”, “tu dar ne?”, “gal jau greit, gal žinai, kada?” arba, geriausias: “kodėl nekeli?  gimdai?!”.

IMG_7194

Kaip būtų gera, jei draugė, man paskambinus, atsilieptų ne po vieno “pyp”, o kaip visada – šiek tiek palaukus, ir su įprastu seniai girdėtu “alio”, o ne panišku “jau?”. Kaip būtų smagu, jei mama nesijaudintų ir kaskart atsiliepusi neklaustų: “tu namie?” (suprask, gal gimdai) arba jei neatsiliepi, iškart atsiųstų klausiantį sms. Kaip būtų miela, jei lyg iš giedro dangaus nepradėtų rašinėti žmonės, kurių negirdėjai jau nežinia kiek laiko, tik tam, kad pasitikslintų: “gal jau keturiese?”. Ką pastarųjų gyvenime keičia šis žinojimas? O gal jiems tiesiog malonu pakelti antakius (išraišką galiu įsivaizduoti net ir skaitydama facebook žinutę)?

Laukimo laikas ypatingas, nes nežinot, kas jūsų laukia, o atsakymo į pakeltų antakių klausimą – tuo labiau. Arba žinot, o tai dar labiau skatina laukti. Žinau, kad norisi tik šilto pledo ir naivaus filmo, o į akis lendantys dėmesio dalintojai pradeda erzinti. Maloniausia laiko, kai laukiesi, dalis – pats laukimas, kai to siurprizo lauki beveik metus, kai jaudina vien mintis, kad daug kas pasikeis ir dėl to negali liautis šypsotis. Žiauriai didelė laimė – lauktis ir laukti, tačiau ją apkartina tie, kurie vis kapsi su komentarais: “o, tu dar nepagimdei?”.

Vienas toks nokautas vyksta kaskart, kai, kaip įprastai, dienos bėgy skambinu savo vyrui tiesiog paklausti, kaip jo diena. Jis VISADA atsiliepia, tik paskutines dvi savaites vietoje įprasto “alio”, paskubom klausia: “gimdom?”. Neigiamai purtau galvą, tuomet girdžiu “gerai, tada persuksiu vėliau..pypypypyp…”. Jau net ir jis, įsijautęs į fazę nuveikim viso pasaulio darbus iki gimdymo, kišenėse laiko špygas su mantra, kad tik ne šiandien.

993502_963759927048462_7483057066799473220_n

Kai jau sunku ne tik miegoti, bet ir apsiversti, gulėti, sėdėti ir net kvėpuoti, pradeda erzinti viskas: faktas, kad be batų šaukšto ilgu kotu nebegali jų apsiauti, kad lyg tyčia nugarą panyžta toje vietoje, kurios pati pasiekti negali, kad gaminant būtinai kas nors nukrenta ant žemės ir pasilenkti kaskart vis sunkiau, kad visada apsitrupini arba apsilaistai pilvą, o nuotaikų svyravimai jau nebestebina aplinkinių, tačiau pradeda stebinti tave pačią. Tuomet svyra rankos, arba krypsta link šaldytuvo, o po to link sąžinės graužaties ir nerimo, kaip reikės numesti tą dviženklį kilogramų skaičių, kuris, nežinia, iš kur atsirado. Naivumas ir viltis visad varo pirmyn ir šįkart jis į temą: kilogramai patys ištirps, nes neturėsim laiko sėdėti ant sofos ir kramsnoti džiūvėsius, o pietų miegą kleckas miegos ne ant sofos, o vežime, kurį stumsim į kalną kelis kartus per dieną. Tik linkiu jums ir sau, kad netaptumėme bambeklėmis, kurios pilna pyragaičių burna nužiūri niekonevalgančiasanoreksikes, atletiškai stumdančias vežimus, o būtume tos mamos, kurios vadovaujasi sveiku protu, neneria į kraštutinumus ir pasilieka bent dalelę meilės sau (ir nieko neterorizuoja tais pakeltais antakiais). Be jos nei vyrai, nei dukros ar sūnūs mūsų negalės mylėti taip, kaip tai darė iki šiol. Meilė sau yra gyvybiškai svarbi, jei norim, kad mus mylėtų kiti. Tad jei atlaikėm pakeltų antakių srautą su erzinančiais klausimais, galim į šoną padėti ir patogų treningą ir išsiplauti galvą – šiandien eisim pasivaikščioti ir stumsim vežimą į kalną. O viršuje pergalingai išgersim puodelį mėgstamiausios kavos. Lėtai kaip kažkada.

Suprantu žmonių smalsumą, artimųjų nekantrumą ir norą kuo greičiau pamatyti tą stebuklą, kurio taip ilgai tenka laukti. Panašu, kad mano trejų sūnus yra kantriausias ir bent jau nevynioja į vatą: “mama, tavo pilvas toks didelis, jau turbūt brolis užaugo, taip atsibodo jo laukti, o gal jį išimkim dabar?”.

O dėl TO klausimo, išgyvensim ir jį, juk jiems rūpi, kitaip neskambintų.

Žurnalas „ŽMONĖS“. P.S. skiltis.
Agnė Gilytė